Daugelis žmonių reguliariai patiria kompulsyvų praeities pokalbių kartojimą mintyse.
Šis reiškinys gali sukelti rimtą psichologinį diskomfortą ir trukdyti kasdieniam gyvenimui, praneša korespondentas.
Psichologijoje šis reiškinys vadinamas ruminavimu arba psichine gumuliacija. Jis yra tam tikra įkyraus jau įvykusių įvykių apmąstymo forma be produktyvaus sprendimo.
Nuotrauka: Pixabay
Evoliuciniu požiūriu ši savybė buvo būtina socialiniam mokymuisi ir klaidų vengimui ateityje. Mūsų smegenys stengiasi iš situacijos išmokti pamoką, kad padidintų išlikimo gentyje galimybes.
Šio proceso pagrindas yra vadinamasis pasyvaus režimo smegenų tinklas, kuris suaktyvėja ramybės būsenoje. Ši sistema atsakinga už savirefleksiją ir psichinį socialinių situacijų modeliavimą.
Svarbų vaidmenį atlieka ir prožektoriaus efektas, kuris verčia žmogų manyti, kad jo klaidą pastebėjo visi aplinkiniai. Iš tikrųjų dauguma žmonių yra per daug užsiėmę savimi, kad ilgai prisimintų kitų žmonių klaidas.
Nekontroliuojami šie minčių ciklai gali sukelti chronišką stresą ir padidėjusį nerimą. Nuolatinis nesėkmių kartojimas menkina savivertę ir formuoja vengimo elgesį.
Vienas iš veiksmingų metodų, kaip nutraukti mąstymą, yra dėmesingo įsisąmoninimo ir grįžimo į dabartį technika. Sutelkite dėmesį į savo kvėpavimą ar aplinkos detales, kad sustabdytumėte neigiamų apmąstymų srautą.
Taip pat gali padėti situacijos pervertinimo technika, kai sąmoningai ieškote alternatyvių, pozityvesnių įvykio interpretacijų. Paklauskite savęs, ką tokioje pačioje situacijoje pasakytumėte draugui.Kognityvinės distancijos praktika leidžia pažvelgti į situaciją iš šalies, tarsi ji būtų nutikusi nepažįstamam žmogui. Tai sumažina emocinį situacijos intensyvumą ir padeda objektyviau ją įvertinti.
Svarbu ugdyti užuojautą sau ir savo klaidas vertinti su tokiu pat supratimu, kaip ir kitų. Pripažinkite, kad klaidos yra normali žmogiškosios patirties dalis, o ne asmeninės nesėkmės požymis.
Jei savipagalbos metodai nepadeda, galbūt verta kreiptis į psichologą. Specialistas gali padėti išsiaiškinti pagrindines socialinio nerimo priežastis ir rasti asmeninius būdus, kaip su juo dirbti.
Supratę ruminavimo mechanizmus, šį reiškinį galime traktuoti ne kaip priešą, o kaip psichikos bandymą susidoroti su išgyvenimais. Reguliari sąmoningumo ir užuojautos sau praktika palaipsniui mažina tokių epizodų dažnumą ir įkyrumą.
Taip pat skaitykite
- Kodėl iš anksto ieškome pasiteisinimų: kaip psichologinis gynybos mechanizmas neleidžia mums suaugti
- Kodėl geriau įsimename judėdami: kaip motorinė atmintis padeda mokytis
