Žmonės reguliariai atidėlioja užduotis, kurios jiems objektyviai atrodo malonios ar naudingos.
Toks elgesys atrodo nelogiškas ir sukelia kaltės jausmą bei sumišimą, praneša .
Psichologai šį reiškinį vadina „malonumo atidėliojimu”, kurio šaknys glūdi giluminiuose psichikos procesuose. Jis susiformuoja ne kaip pavienis veiksmas, o kaip stabilus neurologinis modelis, susijęs su atlygio sistema.
Nuotrauka: Pixabay
Pagrindinis mechanizmas yra tas, kad smegenys pradeda sieti patį pasiruošimo užduočiai procesą su negatyvumu ar pernelyg didelėmis pastangomis. Migdolinė liauka, atsakinga už reagavimą į grėsmes, suaktyvėja stipriau nei atlygio laukimo sistema.
Dažnai priežastis yra ne pats reikalas, o jį lydintis emocinis diskomfortas ar baimė. Tai gali būti baimė, kad nesusidorosite tobulai, arba pasąmoningas įsitikinimas, kad nenusipelnėte apdovanojimo iš karto.
Perfekcionizmas atlieka ypač destruktyvų vaidmenį atidedant malonias užduotis. Nepriekaištingo rezultato siekimas sukelia paralyžiuojančią baimę žengti pirmą žingsnį.
Ilgainiui toks elgesys įsitvirtina kaip neigiamas modelis, kurį smegenys suvokia kaip saugią strategiją. Trumpalaikis palengvėjimas vengiant atlikti užduotį tampa galingu teigiamu pastiprinimu.
Dėl neveiklumo kaupiasi neįvykdytos užduotys, o tai sukelia lėtinį stresą ir nepasitenkinimą. Žmogus atima iš savęs ne tik rezultatą, bet ir teigiamas paties proceso emocijas.
Pradėti kovą su atidėliojimu reikėtų nuo tikrųjų konkrečios užduoties baimės priežasčių analizės. Būtina sąžiningai sau atsakyti, kas konkrečiai sukelia vidinį pasipriešinimą.
Veiksmingas metodas yra „penkių minučių taisyklės” technika, kai susitariama su savimi ką nors daryti vos kelias minutes. Šis metodas pašalina psichologinį barjerą ir padeda pradėti procesą.
Didelius ir malonius projektus reikėtų suskaidyti į kuo mažesnius ir paprastesnius žingsnius. Kiekvienas atliktas mikrožingsnis suteiks nedidelę dopamino porciją, sudarančią teigiamą pastiprinimą.
Svarbu sąmoningai perkelti dėmesį nuo tolimo rezultato į pačios veiklos teikiamą malonumą. Sąmoningas pasinėrimas į dabarties akimirką sumažina nerimą ir padaro užduotį patrauklesnę.
Reguliari sąmoningumo praktika ir savęs vertinimas dėl mažų pergalių palaipsniui pertvarko neuronines jungtis. Laikui bėgant smegenys pradeda sieti veiklos pradžią su tiesioginiu atlygiu, o ne su grėsme.
Taip pat skaitykite
- Kodėl smegenys užstringa ties nesėkmingais dialogais: kaip sustabdyti nesibaigiantį pokalbių slinkimą
- Kodėl iš anksto ieškome pasiteisinimų: kaip psichologinis gynybos mechanizmas neleidžia mums suaugti
