Išmoktas bejėgiškumas – tai psichologinis reiškinys, kai žmogus nustoja stengtis pagerinti savo padėtį, net jei tam atsiranda galimybė.
Ši būsena susiformuoja po virtinės neigiamų įvykių, kurie suvokiami kaip nekontroliuojami, praneša korespondentas.
Toksiškų santykių kontekste partneris nuolat susiduria su nenuspėjamumu, kritika ir emociniais svyravimais. Jis ar ji pamažu įgyja įsitikinimą, kad bet kokie jo ar jos veiksmai neturės įtakos situacijos baigčiai.
Nuotrauka: Pixabay
Pagrindinis mechanizmas čia yra neigiamas pastiprinimas, kai norimas elgesys (pvz., bandymas išeiti) sulaukia tokio stipraus pasipriešinimo ar manipuliacijos, kad lengviau pasiduoda kovai. Asmuo išmoksta būti bejėgis, nes jo patirtis įrodo pastangų beprasmiškumą.
Pirmajame etape įsitikinimas apie įvykių nekontroliuojamumą susiformuoja, kai visi bandymai derėtis ar pakeisti agresoriaus elgesį žlunga. Antrajame etape atsiranda nuolatinis suvokimas apie savo nesugebėjimą daryti įtaką santykiams. Trečiajai stadijai būdinga tai, kad šis bejėgiškumo jausmas apibendrinamas kitose gyvenimo srityse.
Ilgainiui nukentėjusiojo savivertė mažėja, išsivysto nerimas arba depresija. Emociniai ištekliai taip išsekinami, kad net mintis apie pokyčius sukelia paralyžiuojančią baimę.
Apatija ir pasyvumas tampa gynybiniu mechanizmu, leidžiančiu psichikai taupyti energiją chroniško streso sąlygomis. Žmogus mieliau renkasi žinomą kančią nei nežinomą, nes netiki teigiamais rezultatais.
Svarbu suvokti, kad norint išeiti iš šios būsenos, reikia pripažinti patį išmokto bejėgiškumo mechanizmą. Pirmas žingsnis – pripažinti, kad beviltiškumo jausmas yra ne objektyvi tikrovė, o įgyta reakcija.
Reikia pradėti nuo nedidelių, bet įgyvendinamų veiklų, kurios padės jums atgauti savo gyvenimo kontrolės jausmą. Tai gali būti hobis, sporto pasiekimai ar profesiniai laimėjimai, nesusiję su santykiais.Labai naudinga kreiptis pagalbos į psichologą, kuris specializuojasi dirbdamas su traumuotais santykiais. Specialistas gali padėti nutraukti neigiamų nuostatų ratą ir parengti asmeninį pokyčių planą.
Palaipsniui atkuriant asmenines ribas ir mokantis asertyvumo įgūdžių, galima rasti naujų bendravimo būdų. Taip sukuriama sėkmingo užtarimo patirtis, kuri prieštarauja senajam modeliui.
Darbas su išmoktu bejėgiškumu – tai procesas, kurio metu smegenys perauklėjamos pastebėti galimybes ir tikėti savo jėgomis. Kiekvienas, net ir nedidelis, savarankiškai priimtas sprendimas stiprina naują neuroninį ryšį.
Įveikus šią būseną, atsiveria durys į sveikus santykius, pagrįstus abipuse pagarba ir lygybe. Išsilaisvinimas iš išmokto bejėgiškumo pančių grąžina asmeniui jo paties gyvenimo autorystę.
Taip pat skaitykite
- Kodėl pamirštame, kodėl atėjome į kambarį: kaip neurobika padeda lavinti darbinę atmintį
- Kas nutiks, jei savaitę fiksuosite „srauto” akimirkas: kaip tai pakeis jūsų laiko ir produktyvumo suvokimą
